Birželis, vasaros pradžia

Raimondo Vabalo “Birželis, vasaros pradžia“ (1970) – vienas reikšmingiausių ir originaliausių 7-ojo deš. filmų įtaigiai atspindintis dešimtmečio pabaigos nuotaikas, su „atlydžio” epocha susijusių vilčių žlugimą.

Įsibėgėjančios vasaros kaitroje šalia Nemuno mirguliuoja Lietuvos provincijos miestelis. Jo gyventojai lyg įstrigę miestelio kasdienybėje susiduria su nekintančia tikrove, nerimastingu sąstingiu, nepamatuotais siekiais. Kaip pilnai atskleisti save šiame nerealiame pasaulyje, ką pasirinkti, kai riboja iliuzijomis grįstas auklėjimas ir slaptas žinojimas, kad „niekas nepasikeis“?

R. Vabalas ir scenaristas Icchokas Meras formaliai kalba apie miestelio lentpjūvės ir gamybos plėtros problemas, o iš tiesų nevengdami lengvos, retsykiais ir karčios ironijos, papasakoja apie tuometinę visuomenę, permainų baimę, klampią dabartį, abejingumą ateičiai, žmogišką ir profesinį nuovargį ar net cinizmą.

„Birželis, vasaros pradžia“ išsiskiria tam laikui nebūdinga modernia, laisva pasakojimo struktūra, realistine vaidyba, atviromis siužetinėmis linijomis, fragmentiška dramaturgija, kurioje kiekvienas elementas, kiekvienas sąmoningai neišbaigtas personažas yra vientiso ir nuoseklaus paveikslo dalis.

Filmas Maskvos redaktorių ir kritikų buvo peikiamas už nuosmukio nuotaikų vaizdavimą, į Sąjunginį ekraną tai pir nepateko. Lietuvoje filmas žiūrovų buvo suprastas ir pamėgtas dėl gerai visiems pažįstamos tikrovės originalaus vaizdavimo.