Svetimas – toks jaučiasi aštuoniolikmetis Arūnas. Kūrybinės laisvės troškusi mama dailininkė juodu su tėvu paliko, o tėvo ir sūnaus santykiai eina vis šaltyn – Arūnas negali suprasti tolimo tėvo pasaulio. Mokykla ir klasės draugai jaunos širdies taip pat neguodžia. Nuolatinės išdavystės ir nesuprantamos sistemos prievolės veda vienintelės išeities link – viską mesti ir pradėti dirbti. Bet baimė stipresnė už laisvės troškimą. Net draugas Benas, muzikantas ir nepriklausomo gyvenimo propaguotojas, negali padėti ištrūkti. Tad kas padės? Tam tereikia vieno švelnaus prisilietimo.

Uostamiestyje gyvenantis 18-metis abiturientas Arūnas išgyvena krizę. Mokykloje klesti nepakenčiama rutina, jau anksčiau dėl niekų išmestas jo draugas Benas siūlo eiti dirbti. Šeimoje – nuobodulį keliantys tėvo prisiminimai apie antifašistinį partizanų būrį, netikėtas motinos noras, prisiminus apleistą dailininkės profesiją, išeiti iš namų, pasiėmus mažąjį Sauliuką. Dar labiau Arūną sukrečia faktas, kad atjaunėjusi motina gyvena su kitu vyriškiu, jau spėtu broliuko pamilti, vadinančio jį „dėde Povilu“. Tėvas atsiduria ligoninėje – dėl stubure sujudintos granatos skeveldros, apie kurią niekada nepasakodavo. Aplinkui – netikrų draugų išdavystės, paties Arūno baimė padėti Benui, drąsiai puolusiam į pagalbą ciniškų gelbėtojų girdomai mergaitei. Gal visos šios mažytės dramos, išaugančios sąmonėje iki neįveikiamų, atrodys kiek kitaip, kai atsiras šviesiaplaukė Rasa, finale uždedanti ranką ant pajūryje raudančio Arūno peties.

Vytauto Bubnio apysakos „Arberonas“ motyvais, režisieriaus Algirdo Aramino filme sekamas jaunuolio moralinio brendimo procesas, etinių vertybių persvara prieštaringoje jaunimo pasaulėjautoje.