„Ketverių stotingų kaimo brolių Lokių tėvas, tuojau po karo apsiėmęs būti kaimo tarybos pirmininku, naktį užsibuvo darbe, ir jį nušovė. Lietuvos kaimas kraujuoja. Broliai, palaikomi iš apskrities atvykusio partinio sekretoriaus, prievarta paskiria į vakuojančią vietą kurčnebylio batsiuvio sūnų Vaitkų. Šis bando būti „savas“ […] ir patriotams, ir raudoniesiems. Vyriausias Lokys – Bronius kviečia valstiečius į žūtbūtinį mūšį, tačiau didelio entuziazmo nesusilaukia […]. Vis dėlto išankstinis grupuočių susirėmimas, tarsi kokia repeticija, įvyksta malūne. Tai nieko neišsprendžia iš esmės. Vaitkaus, išdavusio partizanų planus, žūtis vieną ankstyvą rytą tampa tarsi signalu. Paaiškėja, kad partizanų vadas, vadinamas „Aitvaru“, – iš tiesų kaime pravardžiuojamas „šventu Juozapu“ žmogus, buvęs laisvos Lietuvos karininkas, romantikas […]. Per pagrindinį susišaudymą laimi kairieji, tačiau baigiamajame kadre pasirodančio senovinio medinio Rūpintojėlio povyzoje ir žvilgsnyje – tik sopulys. “ (Saulius Macaitis)

„Mūsų filmas ne apie tuos, kurie žudė, ne apie tuos, kurie buvo šalia kovos, užsisklendę laukė jos baigmės, troško išlikti, o ne kovoti. Jis skirtas tiems, kurie žuvo, tiems, kurie kovojo. Kovojo už teisę gyventi ir mylėti, už teisę svajoti ir vadintis žmogumi.“ (V. Žalakevičiaus mintys kuriant filmą, „Tiesa“, 1965 m. spalio 11 d., iš straipsnio „Ir niekas nenorėjo mirti“)

Filmo veiksmas vyksta Lietuvos pokario kaime: vieni jo gyventojai palaiko sovietų valdžią, kiti – remia prieš ją kovojančius partizanus, siekiančius apginti savo žemę nuo okupantų. Pasakojimo centre – nužudyto kaimo seniūno sūnų kerštas.

Ši kino juosta yra apie tuos, kurie nenorėjo mirti – apie paprastus žmones, priverstus grumtis dėl savo būvio, rinktis puses susirėmime, supriešinusiame savus. Kino šimtmečio proga UNESCO įtraukė šį filmą į reikšmingiausių kino kūrinių šimtuką.