Marso kolonizavimo projektams kosmoso entuziastų organizmuose keliant adrenalino audras, kino kūrėjai taip pat nesnaudžia. Juk kol Marso visais įmanomais būdais neišnaršė tikri kolonistai, jis išlieka baugiai paslaptingas.

Į kino teatrus iš Žemės laboratorijų vis prasiveržiant zombių virusams, filmas „Paskutinės dienos Marse“ (The Last Days on Mars) randa šią grėsmę raudonojoje planetoje. Įtempto siužeto fantastinis trileris panardins į glitų sapną ir beorę Marso atmosferą pripildys pojūčius stingdančios įtampos.

Aštuonių astronautų grupei bebaigiant tyrimus Marso bazėje, likus vos 20 valandų iki sėkmingos šešių mėnesių misijos pabaigos, vienas mokslininkų aptinka šį tą sukrečiančio. Užkratas pasiglemžia vis daugiau komandos narių ir net besiartinantis atsiplėšimo nuo planetos paviršiaus momentas negarantuoja išsigelbėjimo. Išgyvenę astronautai turi kovoti ne tik dėl savo gyvybių, bet ir užkirsti kelią siaubą keliančios grėsmės išplitimui į Žemę.

Režisierius Ruairis Robinsonas (Ruairi Robinson), savu laiku nominuotas „Oskarui“ kaip animacijos kūrėjas, ėmėsi beveik prieš keturis dešimtmečius sukurto apsakymo adaptacijos kinui. Keista, kad kino prodiuseriai pražiopsojo tokį fantastinės literatūros grynuolį. Vis tik pasakojimo išskirtinumas, įtaiga ir kraupus turinys privertė scenaristus nupūsti storą dulkių sluoksnį nuo knygos viršelio ir atgaivinti ją tamsiame mokslinės fantastikos trileryje.

Vos daugiau nei pusantros valandos trunkančią kino juostą, rodytą Kanų festivalyje, filmo kūrėjai pripildė įtampos ir neišvengiamybės pojūčio, kurį dar labiau sustiprina nesvetingos Marso sąlygos ir  izoliuota aplinka. „Paskutinės dienos Marse“ kritikai lygina su legendinės „Svetimo“ serijos filmais, tačiau šį kartą veiksmas vyksta daug arčiau mūsų, o priešas turi žmogaus intelektą.