Vilniuje atsitiktiniais darbais sunkiai verčiasi dailininkas Petras Minkus. Kartą jo triukšmingo komunalinio buto koridoriuje pasigirsta telefono skambutis: jaunystės draugas (iš tų laikų – ir jų slaptažodis – „Sadūto tūto“) Povilas Baibokas, gavęs didelį užsakymą sanatorijai apipavidalinti, kviečiasi Petrą į kompanionus. Nepaprasto grožio ežerų krašte iš pradžių viskas atrodo kone idiliška.

Sena girininkija, senas dvaras, kurį rekonstruos į sanatoriją, draugų dailininkų ramūs pokalbiai apie meną. Tačiau už viso to fasado knibžda savas dramatiškas gyvenimas. Kūrybinę krizę išgyvenantis Povilas linkęs kaltinti žmoną, vis įtemptesni jo santykiai su nemokančiu meluoti Petru. Darbų vykdytojas Varnas, suviliojęs eigulio dukrą, vagia statybines medžiagas. Ant eigulio užvirsta dviguba našta – tėvuko mirtis ir žinia apie Ūlos nėštumą. Žmonės, ir pasiduodami piktoms emocijoms, stengiasi išlikti žmonėmis. Draugų dailininkų keliai galop išsiskiria. Povilas kūrybiškai atsinaujino, Petras nesukūrė nieko, jis lieka girininkijoje, kur jo žmogiškasis talentas gal net reikalingesnis.