Lietuvos kino centro skaitmeninti, restauruoti ir šiuolaikiniams ekranams pritaikyti lietuviškos kino klasikos filmai. „Velnio nuotaka“ yra vienas populiariausių ir savičiausių lietuvių filmų, kurio pagrindinis leitmotyvas – amžina gėrio ir blogio kova. Režisieriui Arūnui Žebriūnui pavyko surasti originalią formą, padėjusią ekranizuoti nacionalinės literatūros legendą – Kazio Borutos romaną „Baltaragio malūnas“,. Kino juostoje pasirinktas miuziklo žanras apjungia mitologinės sakmės poetiką ir kasdienišką pasakojimą apie meilę, tarpusavio santykius, tikras ir netikras vertybes. „Nors avantiūra buvo didelė, vėliau su „Velnio nuotaka“ apvažiavau kone visą Ameriką, - septyniose valstijose rodžiau šį filmą. Mano režisūrinė karjera buvo pripildyta įvairių emocijų, žmonių, šalių.“ teigė režisierius A. Žebriūnas.

Filmo siužetas: Kartą Rojuje, prisnūdus Aukščiausiajam, angelai ima puotauti ir šokti, kol galiausiai taip įsišėlsta, kad yra išmetami į Žemę. Vienas jų, virtęs velniūkščiu Pinčiuku, iš dangaus nukrenta tiesiai į malūnininko Baltaragio kūdrą. Žmogus ir nelabasis sudaro sandėrį: malūno sparnai suksis net be vėjo, jaunoji Marcelė atiteks Baltaragiui, tačiau jis atiduos velniui tai, ko neturi, bet turės, kai ves. Tik tuomet, kai žmona gimdydama miršta, malūnininkas supranta, kad siaubingai suklydo, nes pažadėjo velniui savo dukterį Jurgą. Ji išauga gražuole ir pamilsta šauniausią apylinkių berną Girdvainį, besipuikuojantį savo obuolmušiais žirgais. Norėdamas apsaugoti dukrą, Baltaragis ryžtasi pergudrauti velnią, kuriam išperša pikčiurną davatką Uršulę. Perpratęs klastą Pinčukas ima kerštauti: neleidžia piršliams atvažiuoti į malūnininko kiemą, susitaria su arkliavagiu Raupliu, kad pavogtų Girdvainio žirgus. Nuolatinės velniūkščio išdaigos ir piktadarystės gerokai trukdo paprastiems mirtingiesiems, kurie trokšta būti laimingi ir svajoja apie geresnį gyvenimą.