Velnio sėkla

Aligmanto Puipos „Velnio sėkloje” (1979) jau akivaizdūs savito tada dar tik pradedančio režisieriaus stiliaus bruožai - vizualumas, polinkis į siurrealistines detales, sugebėjimas derinti psichologišką aktorių vaidybą ir originalią pasaulio viziją.

Iš pirmo žvilgsnio filmas gali pasirodyti įprastu sovietmečio lietuvių kinui filmu, išaugusiu iš tradicijos rodyti tarpukario Lietuvos kaimą kaip klasikinių kovų, išnaudojimo ir beteisiškumo areną. Scenarijaus autorius Vytautas Žalakevičius, laisvai inperpretavęs Petro Cvirkos prozą, neatsisakė pažįstamų personažų - bedalių samdinių ir godžių, žiaurių buožių. tačiau tai tik išeities taškas: „Velnio sėklos” personažai nueis daug toliau, nei leidžia schema, o Žalakevičius ir Puipa suteiks pasakojimui apie „mergos vaiką” Jonį (Kostas Smoriginas) netikėtų siužeto ir likimo posūkių. Būtent tai ir daro „Velnio sėklą” ne dar viena drama apie kaimą, o autoriniu filmu, pasvarstymu apie žmogaus prigimtį, gal net refleksija apie lietuvišką mentalitetą.