Joannos Kuciel-Frydryszak knygos „Tarnaitės visa kam“ pristatymas

Dalyvauja Jolanta Kryževičienė, Ugnė Marija Andrijauskaitė, Ryšard Gaidis. (Kitos knygos)

Knyga „Tarnaitės visa kam“ sukėlė nuostabą ir šurmulį Lenkijos visuomenėje. Didžiausio Lenkijos laikraščio „Gazeta Wyborcza“ ir didžiausio interneto knygyno „Lubimyczytac“ skaitytojai ją išrinko į geriausių 2018 m. knygų dešimtukus. Knyga nominuota žurnalų „Polityka“ ir „Newsweek“ premijoms. Knyga skaitoma ir aptariama ir šiandien.

Šiuo metu, esant gana lygiateisei visuomenei, kai daugelis turi galimybę lavintis ir siekti norimos karjeros, esame pamiršę apie mūsų promočiutes (iš nepasiturinčių ar valstietiškų šeimų), kurios dirbo kitų žmonių namuose. Jų negerbė, jas žemino, nelaikė lygiavertėmis. Tai ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos istorijos dalis, tai palietė didelę visuomenės dalį, daug kas iš mūsų turėjo prosenelių ar proprosenelių, kurios tarnavo. Kiek mes žinome apie jų gyvenimą, o jis tikrai yra palikęs pėdsakų ir mūsų bendroje šalies gyventojų psichologijoje. XX a. pradžioje, kai miestuose buvo maža lietuvių dalis, daugelis iš jų ir buvo tarnaitės. Apie šią traumą kol kas niekas nekalba, bet tai laiko klausimas. Ši lenkų autorės knyga galėtų pradėti pokalbį šia tema. Moterų kaip tarnaičių gyvenimas, be abejonės, paliko žymę daugelio mūsų (per promočiutes, močiutes) gyvenimams, ir mes kol kas nesame to įsisąmoninę.

„Knyga daug pasako ne tik apie mūsų visuomenės šaknis, žmonių išnaudojimą, vergių likimą priėmusių moterų nuolankumą, bet ir apie stiprius žmogiškus jausmus, galinčius peržengti socialinį susiskaldymą. Mane ji ypač sujaudino“, – prisipažino garsi kino režisierė Agnieszka Holland.

Taigi pagrindinės Joannos Kuciel-Frydryszak knygos herojės – tai ir pagyvenusios moterys, ir jaunos, dažnai vos 15 metų sulaukusios merginos, kilusios iš skurdžiausių socialinių sluoksnių, gimusios ir augusios mažuose kaimeliuose ar vienkiemiuose, neraštingos ir neišsilavinusios, neišmokytos gerų elgesio manierų ir higienos normų, neįgijusios bendravimo įgūdžių, dėl skurdo ir nepriteklių priverstos kraustytis į miestus ar miestelius ir įsidarbinti pasiturinčių miestiečių namuose.

Tarnaičių darbo ir buities sąlygų nereguliavo įstatymai, jų likimai visiškai priklausė nuo samdytojų valios. Tarnaitės neturėjo teisės į atostogas ir poilsį, negalėdavo palikti namų be ponų sutikimo, dirbdavo nuo aušros iki sutemos, miegodavo ant sudedamųjų lovelių virtuvėse, nuolat patirdavo psichologinį spaudimą: būdavo įtarinėjamos amoralumu ir ligų platinimu, vagystėmis ir piktais kėslais, neretai tapdavo seksualinio išnaudojimo aukomis, patirdavo pažeminimą.

Knygoje „Tarnaitės visa kam“ aprašoma pirmosios XX a. pusės Lenkija, kur turtingųjų namuose plušo mažne 500 000 tarnų, daugiausia moterų, tačiau ne kartą minima ir Lietuva, Vilnius, Kaunas. Tarnaičių padėtis Lietuvoje niekuo nesiskyrė nuo jų padėties Lenkijoje.